Šunys – nuostabūs padarai. Jie ištikimi, džiaugiasi mūsų grįžimu namo, guodžia, kai liūdna, ir visada stengiasi parodyti, kad viskas gerai. Tačiau būtent todėl, kai šuo suserga, dažnai pastebime tai per vėlai. Skirtingai nei žmonės, šunys instinktyviai slepia skausmą – tai paveldėta iš laukinių protėvių, nes silpnumas gamtoje galėjo kainuoti gyvybę. Tad kaip suprasti, kad šuo serga, net jei jis stengiasi tai nuslėpti?
Maži pokyčiai elgesyje – dideli signalai
Dažniausiai pirmas ženklas, kad kažkas ne taip, – pasikeitęs elgesys. Gal šuo, kuris visada džiaugėsi pasivaikščiojimais, dabar guli kampe? Gal vietoj šokinėjimo į glėbį jis žiūri abejingai? Arba priešingai – tapo neramus, nuolat vaikšto iš kampo į kampą? Tokie pokyčiai niekada nebūna be priežasties.
Atkreipk dėmesį į smulkmenas. Jei šuo pradeda mažiau ėsti, lėčiau ėda arba net nebepriartėja prie dubenėlio, tai gali reikšti dantų skausmą ar virškinimo problemą. Jeigu jis geria neįprastai daug vandens – tai gali būti inkstų ar hormoninės sistemos sutrikimas.
Kūno kalba pasako daugiau nei žodžiai
Šuo nemoka pasakyti „man skauda“, bet jo kūnas viską išduoda. Pakeista laikysena, suapvalinta nugara, nulėpusios ausys ar nuolat pakelta koja – tai kūno kalbos ženklai, kad kažkas negerai.
Stebėk, kaip jis juda. Jei vengia lipti laiptais, nenori šokinėti į automobilį ar guli keistai, gali būti, kad skauda sąnarius ar nugarą. Jei pradeda laižyti ar kramtyti vieną vietą – ten gali būti žaizda, erkės įkandimas ar infekcija.
Kartais skausmas pasireiškia net per kvėpavimą – šuo ima dažniau alsuoti, nors nesportuoja, ar drebėti, tarsi jam būtų šalta. Tai stiprus signalas, kurio ignoruoti negalima.
Žvilgsnis ir snukis išduoda daugiau, nei manai
Ar pastebėjai, kaip pasikeičia šuns žvilgsnis, kai jam blogai? Akys tampa liūdnos, tarsi „tuščios“. Kartais jos parausta, ašaroja arba atrodo apsiblaususios. Net veido išraiška – taip, šunys turi mimiką! – gali išduoti skausmą. Jei snukis sustingęs, ausys nuleistos, o džiaugsmo žymių beveik nelikę, tai ženklas, kad šuo kenčia.
Fiziniai pokyčiai, kurių nereikia ignoruoti
Ne visi požymiai būna emociniai – kartais kūnas kalba dar aiškiau. Jei pastebi vėmimą, viduriavimą, svorio kritimą ar pūliuojančias žaizdas, delsti negalima. Bet net subtilūs dalykai – pvz., pasikeitęs kailio blizgesys, kvapas iš burnos ar sausos nosies pojūtis – gali reikšti, kad organizmas nebėra pusiausvyroje.
Atmink: šunys turi stiprų skausmo slenkstį. Jie gali ilgai kentėti tylėdami, todėl „palauksiu, gal praeis“ – pavojingas požiūris.
Kada eiti pas veterinarą?
Jei tavo šuo elgiasi neįprastai ilgiau nei porą dienų, verta pasirodyti veterinarui. Geriau nueiti be reikalo, nei pavėluoti. Ypač jei matai tokius ženklus kaip:
- staigus apatijos protrūkis ar vangumas;
- nenoras ėsti ar gerti;
- stiprus drebėjimas arba karščiavimas;
- sunkus kvėpavimas, kosulys;
- kraujo pėdsakai išmatose ar šlapime.
Veterinaras gali atlikti tyrimus ir išsiaiškinti, ar tai paprastas peršalimas, ar rimtesnė liga.
Kaip išmokti „skaityti“ savo šunį
Kiekvienas šuo turi savo būdą parodyti, kad kažkas negerai. Vieni tampa tylesni, kiti – dirglesni. Todėl geriausia, ką gali padaryti, – pažinti savo šunį. Kuo geriau žinai jo įpročius, tuo greičiau pastebėsi, kai jie pasikeis.
Skirk laiko kasdieniam bendravimui: paglostyk, pažaisk, stebėk, kaip jis juda. Tokie maži kasdieniai momentai padeda pamatyti skirtumus, kuriuos kiti gal nepastebėtų.
Pabaigai
Šuo nepasakys žodžiais, kad jam skauda, bet vis tiek bando tau parodyti – tik reikia išmokti klausytis. Jo elgesys, žvilgsnis, net tylus atodūsis gali būti prašymas padėti.
Niekas nepažįsta tavo šuns geriau nei tu. Todėl jei širdis kužda, kad kažkas ne taip – pasitikėk tuo jausmu. Kartais būtent tavo atidumas tampa skirtumu tarp „viskas gerai“ ir „per vėlu“.
