Šunų odos mukormikozė – tai sunki parazitinė liga, kurią sukelia musių lervos. Nors dar prieš kelerius metus ji buvo siejama daugiausia su tropiniais regionais, šiandien tokie atvejai vis dažniau fiksuojami ir Europoje, taip pat Lietuvoje. Liga progresuoja labai greitai, o negydoma gali baigtis sepsiu ir šuns mirtimi, todėl kiekvienas globėjas turėtų žinoti pagrindinius jos požymius ir rizikos veiksnius.
Kas yra šunų odos mukormikozė
Mukormikozė (dar vadinama mioze) – tai parazitinė odos liga, kai ant šuns kūno iš musių kiaušinėlių išsirita lervos. Suaugusios musės kiaušinėlius deda ant gyvūno odos, dažniausiai ten, kur yra net ir labai nedidelis pažeidimas. Lervos, išsiritusios per 1–3 dienas, pradeda maitintis audiniais – tiek negyvais, tiek gyvais.
Svarbu pabrėžti, kad tai nėra cisticerkozė. Šios dvi ligos dažnai painiojamos, tačiau cisticerkozė yra visiškai kitokios kilmės parazitinė liga, susijusi su kaspinuočiais, o ne musėmis.
Kaip lervos patenka ant šuns kūno
Mukormikozės pradžia dažniausiai susijusi su odos pažeidimu. Tai gali būti įbrėžimas, žaizda, įkandimas, odos uždegimas ar net sudirgimas dėl alergijos. Musės itin greitai suranda tokias vietas, nes jas traukia drėgmė ir kvapas. Kai kuriais atvejais kiaušinėlius gali pernešti ir kiti vabzdžiai, pavyzdžiui, uodai.
Ilgaplaukiai, tankų kailį turintys šunys yra ypač pažeidžiami, nes žaizdos po kailiu ilgai lieka nepastebėtos.
Kaip vystosi liga
Išsiritusios lervos labai intensyviai auga ir per trumpą laiką sukelia stiprų uždegimą. Jos ne tik ardo audinius, bet ir sudaro sąlygas infekcijai plisti toliau. Pūlingos išskyros pritraukia dar daugiau musių, todėl susidaro pavojingas užburtas ratas.
Jei lervos vystosi po oda, pažeidimai gali pasiekti gilesnius sluoksnius, kraujagysles ir net vidaus organus. Tokiais atvejais kyla sepsio ir gyvybei pavojingų komplikacijų rizika.
Šunų odos mukormikozės simptomai
Liga pasireiškia gana būdingais, tačiau kartais klaidinančiais požymiais. Dažniausiai globėjai pastebi stiprų niežėjimą, skausmingas, pūliuojančias žaizdas, patinimus ir nemalonų kvapą. Šuo gali tapti apatiškas, dirglus, prarasti apetitą ar net karščiuoti.
Kai lervos lokalizuojasi galvos srityje, ypač pavojingi pažeidimai aplink akis, ausis ir nosį. Tokiais atvejais galimas regėjimo ar klausos sutrikimas, o sunkiais atvejais – neurologinės komplikacijos.
Kas didina riziką susirgti
Mukormikozės rizika ženkliai padidėja, jei šuo gyvena prastomis higienos sąlygomis, turi odos ligų, daug kasosi dėl blusų ar alergijų. Didelę reikšmę turi ir nusilpęs imunitetas, kuris dažnai susijęs su netinkama mityba ar lėtinėmis ligomis.
Svarbu suprasti, kad net ir gerai prižiūrimas šuo nėra visiškai apsaugotas – vasarą pakanka nedidelio įbrėžimo, kad liga pradėtų vystytis.
Mukormikozės gydymas
Pastebėjus pirmuosius simptomus, būtina nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją. Gydymo pagrindas – visų lervų pašalinimas, žaizdų kruopštus išvalymas ir dezinfekcija. Kai kuriais atvejais reikalinga chirurginė intervencija, ypač jei lervos yra giliai po oda.
Dažnai taikomi antiparazitiniai vaistai, o esant antrinei infekcijai – antibiotikai. Gydymo metu itin svarbi ir tinkama žaizdų priežiūra namuose bei aplinkos higiena.
Kaip apsaugoti šunį nuo mukormikozės
Prevencija remiasi kasdiene šuns odos ir kailio kontrole, ypač šiltuoju metų laiku. Reguliarus šukavimas leidžia greitai pastebėti net menkiausius pažeidimus. Bet kokias žaizdas reikia nedelsiant išvalyti ir stebėti, kol jos visiškai sugis.
Ne mažiau svarbi yra subalansuota mityba, stiprinanti imuninę sistemą, bei apsauga nuo blusų ir kitų parazitų.
Apibendrinimas
Šunų odos mukormikozė – tai itin pavojinga parazitinė liga, kurios negalima nuvertinti. Musių lervos gali per trumpą laiką sukelti sunkias komplikacijas ir net grėsti šuns gyvybei. Laiku pastebėti simptomai, greita veterinarinė pagalba ir gera prevencija yra pagrindiniai veiksniai, galintys išgelbėti augintinio sveikatą ir gyvybę.
