Kodėl katės bijo vandens? Tiesa, kurios daugelis nežino

Bandai nuprausti savo katę – o ji šoka į orą, drasko, šnypščia ir pabėga po lova?
Atrodo, kad vanduo jai – mirtinas priešas. Bet ar kada pagalvojai, kodėl katės bijo vandens iš tikrųjų?
Ne, tai ne kaprizas ar blogas būdas.
Už šios reakcijos slypi tūkstantmečių instinktai, biologija ir net šiek tiek fizikos.

Taigi, pasiruošk – štai visa tiesa apie kačių ir vandens santykius, kurios daugelis nežino.

1. Katės kilusios iš dykumų, kur vandens beveik nebuvo

Šiuolaikinės katės kilusios iš Afrikos laukinių kačių, kurios gyveno karštuose, sausuose regionuose.
Tose vietose buvo svarbiau rasti pavėsį ir medžioklės grobį, nei maudytis upėje.

Jų evoliucija tiesiog nesukūrė poreikio artimai bendrauti su vandeniu.
Todėl šiandien katės fiziologiškai ir psichologiškai nėra prisitaikiusios prie šlapumo.

Ir jei šuo džiaugiasi šokdamas į ežerą, katė pagalvos:
„Kam man tai daryti, jei galiu susitvarkyti pati?“

Beje, jos taip ir daro — katės yra vieni švariausių gyvūnų pasaulyje. Kasdien laižydamos kailį, jos praleidžia iki 50 % savo budrumo laiko valydamosi.

2. Vanduo atima kontrolės jausmą

Katėms labai svarbus saugumo ir kontrolės pojūtis.
Jų elgesys visada apgalvotas, tikslus, numatomas.
Vanduo – priešingai. Jis šaltas, juda, šliūkši, kelia keistus garsus.

Katės nemėgsta netikėtumų. Jos nori žinoti, kur statyti leteną, kur pabėgti, ką pajus kitą akimirką.
O kai įsikiša vanduo – viskas tampa chaotiška.

Būtent todėl net ramiausios katės reaguoja į vonią ar dušą kaip į svetimą ir pavojingą aplinką.

3. Šlapias kailis – tai ne šiaip diskomfortas, tai pavojus

Katės kailis nėra pritaikytas drėgmei.
Kai jis sušlampa, praranda izoliaciją, tampa sunkus, šaltas, o oda nebesilaiko sausa.
Tuo metu gyvūnas jaučiasi bejėgis: sunku judėti, pabėgti ar gintis.

Gamtoje tokia būsena reiškė vieną dalyką – pavojų gyvybei.
Todėl šlapią kailį katė suvokia kaip grėsmę.

Be to, džiūvimo procesas labai lėtas, todėl gyvūnas ilgai jaučiasi nepatogiai.
Ne veltui po maudynių katės atrodo pasimetusios – jos tiesiog bando susigrąžinti savo „normalų“ jausmą.

4. Vanduo keičia jų kvapą – o tai didžiulė problema

Katės atpažįsta pasaulį kvapais.
Kvapas joms – tarsi asmens dokumentas.
Po maudynių šis „dokumentas“ dingsta.
Vanduo ir šampūnas nuplauna natūralius feromonus, todėl katė ne tik nebežino, kaip kvepia pati, bet ir nebeatpažįsta savęs.

Todėl jos po maudynių laižosi iki išsekimo – bando susigrąžinti savo kvapą, kad vėl jaustųsi saugiai.
Tai ne švara, o savęs identifikacija.

5. Kačių pasaulyje nėra „maudymosi“ kultūros

Šunys, meškos ar net kai kurios beždžionės maudosi instinktyviai.
Katės – ne. Jos išlaiko švarą kitais būdais, todėl maudynės joms neturi prasmės.

Be to, daugelis kačių turi labai jautrią odą.
Staigus temperatūros pokytis ar net netinkamas šampūnas gali sukelti dirginimą.
Taigi, iš jų perspektyvos maudymasis – ne malonumas, o stresas be jokio logiško tikslo.

6. Bet ne visos katės bijo vandens

Yra išimčių! Kai kurios veislės mėgsta vandenį ir net plaukioja su malonumu.
Tarp jų:

• Turkijos Vanas – dar vadinamas „plaukiojančia kate“,
• Bengalijos katė,
• Maine Coon,
• Abisinijos katė.

Šių veislių kailis pusiau atsparus vandeniui, o genetikoje yra prisitaikymo prie drėgnų regionų pėdsakų.
Taigi, vandens baimė nėra universali – ji priklauso nuo kilmės ir patirčių.

7. Katės mėgsta vandenį… kai tai jų pasirinkimas

Įdomiausia tai, kad dauguma kačių nėra visiškai „vandens priešės“.
Jos tiesiog nori pačios kontroliuoti situaciją.

Pabandyk atidaryti čiaupą – katė greičiausiai ateis pažiūrėti.
Ji gali kišti leteną, stebėti srovelę, net gerti tiesiai iš krano.
Kodėl? Nes vanduo šiuo atveju – jos žaidimas, ne prievarta.

Taigi, kai katė pati nusprendžia, kada ir kaip bendrauti su vandeniu, ji išmoksta jo nebijoti.

8. Kaip pripratinti katę prie vandens (jei tikrai reikia)

Kartais be maudynių neapsieisi – ypač jei katė susitepė ar serga odos ligomis.
Tuomet labai svarbu laikytis kelių paprastų taisyklių:

1. Neskubėk. Pirmiausia pripratink prie vonios, čiaupo garso, šlapios servetėlės.
2. Vanduo turi būti šiltas, ne šaltas ir ne karštas.
3. Nieko nedaryk staigiai. Katės bijo netikėtumo labiau nei vandens.
4. Po maudynių – sausas rankšluostis, švelnus balsas, skanėstas.
5. Jei įmanoma, naudok drėgnas servetėles arba sausą šampūną – katėms tai mažiau streso.

Svarbiausia – niekada nepriversdinėk.
Jei pirmas kartas bus baisus, kitas bandymas taps dar sunkesnis.

Pabaigai: katės bijo ne vandens – jos bijo netekti kontrolės

Kai tavo katė bėga nuo vonios, ji ne išdykauja – ji tiesiog klauso savo instinktų. Vanduo jai svetimas, netikėtas ir pavojingas.
Suprask tai, būk švelnus, ir tavo augintinė jausis saugiau net tada, kai aplink šliūkši vanduo.