Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo netgi patogu. Nėra sniego, nereikia šalti, gatvės neužpustytos, sąskaitos už šildymą mažesnės. Daugelis net džiaugiasi, kad žiema „neatėjo“. Tačiau gamta į tai žiūri visai kitaip. Jai žiema niekada nebuvo tik nepatogumas. Ji buvo būtina pauzė, be kurios ima byrėti seniai susiformavusi tvarka.
Žiemos nebuvimas keičia gamtą tyliai, be staigių katastrofų, todėl daug kas šių pokyčių nepastebi. Tačiau būtent tylūs pokyčiai dažniausiai būna patys pavojingiausi.
Kodėl žiema gamtai buvo reikalinga
Žiema visada atliko labai aiškią funkciją. Ji stabdė augimą, naikino silpnesnius kenkėjus, reguliavo populiacijas ir suteikdavo gamtai laiko atsikvėpti. Šaltis veikė kaip filtras, kuris neleido sistemai persikrauti iki chaoso ribos.
Kai šios pauzės nelieka, gamtos procesai ima vykti be stabdžių. Augalai ilgiau vegetuoja, vabzdžiai neišnyksta, o gyvūnai praranda aiškius orientyrus, kada ilsėtis, o kada veikti.
Augalai, kurie nebesupranta metų laikų
Vienas pirmųjų signalų, kad kažkas ne taip, pasirodo augaluose. Kai nėra stabilios žiemos, jie ilgiau išlieka aktyvūs. Kai kurie augalai pradeda vegetuoti per anksti, kiti nespėja tinkamai pasiruošti kitam sezonui.
Tai ypač pavojinga, kai po ilgo šilto laikotarpio netikėtai sugrįžta šalnos. Augalai, jau „patikėję pavasariu“, patiria didžiulį stresą. Tokie svyravimai silpnina augmeniją ir ilgainiui keičia visą augalų bendrijų struktūrą.
Vabzdžiai, kurių per daug
Žiema visada buvo natūralus ribotuvas vabzdžiams. Šaltis sunaikindavo dalį jų lervų ir kiaušinėlių. Kai šis mechanizmas nebeveikia, vabzdžių populiacijos ima augti greičiau nei įprasta.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip smulkmena, tačiau vabzdžiai daro didžiulę įtaką visai ekosistemai. Daugėjant kenkėjų, nukenčia augalai, keičiasi maisto grandinės, o kartu ir gyvūnų elgsena.
Gyvūnų ritmai be pauzės
Gyvūnai gyvena pagal sezonus. Žiema jiems buvo aiškus signalas taupyti energiją, slėptis, migruoti arba žiemoti. Kai šio signalo nebelieka, jų biologiniai laikrodžiai ima „strigti“.
Dalis gyvūnų lieka aktyvūs per ilgai, kiti per anksti pradeda veistis. Tai reiškia didesnį energijos eikvojimą ir didesnę riziką, jei sąlygos staiga pasikeičia. Būtent todėl žiemos nebuvimas keičia gamtą ne tik paviršiuje, bet ir pačiuose gyvūnų organizmuose.
Ligos ir parazitai, kurie nebesitraukia
Šaltos žiemos visada stabdė ligų plitimą. Be jų patogenai ir parazitai išgyvena lengviau ir ilgiau. Tai paveikia ne tik laukinius gyvūnus, bet ir naminius, o galiausiai pasiekia ir žmogų.
Ilgainiui didėjantis ligų spaudimas silpnina populiacijas ir keičia rūšių pusiausvyrą. Tai procesas, kurio pasekmės dažnai pasimato tik po daugelio metų.
Vandens telkiniai ir jų tylūs pokyčiai
Neužšąlantys ežerai ir upės atrodo kaip smulkmena, tačiau ledas visada buvo svarbi vandens ekosistemų dalis. Jis reguliavo deguonies apykaitą, saugojo dugno gyvybę nuo staigių temperatūros svyravimų.
Kai vanduo neužšąla, keičiasi mikroorganizmų veikla, dumblių augimas ir visos vandens grandinės stabilumas. Tai gali turėti įtakos žuvims ir kitiems vandens gyventojams net tada, kai vizualiai viskas atrodo normalu.
Kodėl mes dažnai to nepastebime
Žmonės linkę reaguoti į staigius pokyčius. Potvynius, audras, karščio bangas. O žiemos nebuvimas yra lėtas procesas. Jis nevyksta per vieną dieną. Jis kaupiasi, sluoksnis po sluoksnio, kol pasekmės tampa akivaizdžios.
Būtent todėl žiemos nebuvimas keičia gamtą taip pavojingai. Pokyčiai vyksta tyliai, be didelio triukšmo, bet jų poveikis yra gilus ir ilgalaikis.
Ką šis reiškinys reiškia ateičiai
Gamta prisitaiko, tačiau kiekvienas prisitaikymas turi kainą. Ne visos rūšys spėja keistis vienodu greičiu. Silpnesnės nyksta, stipresnės plečiasi, o visa sistema tampa mažiau stabili.
Žiema niekada nebuvo gamtos priešas. Ji buvo jos tvarkos dalis. Kai jos nebelieka, tvarka ima irti, net jei mes to dar nejaučiame savo kasdienybėje.
