Žarnyno nelaikymas šunims yra viena iš tų problemų, kuri šeimininką išmuša iš vėžių ne tik dėl „netvarkos“, bet ir dėl jausmo, kad kažkas rimto vyksta su augintiniu. Ir dažniausiai taip ir yra: tai nėra „blogas elgesys“, kerštas ar dresūros spraga. Tai simptomas, kai šuo išmatas praleidžia nevalingai, kartais net pats nesuprasdamas, kad tai vyksta.
Svarbiausia žinutė paprasta: vien žarnyno nelaikymas paprastai nėra kritinė „čia ir dabar“ situacija, bet jis reikalauja skubaus veterinaro įvertinimo. Kodėl? Nes už jo gali slėptis tiek palyginti lengvai išsprendžiamos bėdos, tiek būklės, kuriose svarbi kiekviena diena.
Kuo žarnyno nelaikymas skiriasi nuo „pridirbo namie“?
Tai esminis skirtumas, kurį verta suprasti iškart. Kai šuo tuštinasi netinkamoje vietoje dėl streso, neišmokimo ar rutinos pokyčių, jis paprastai žino, kad tuštinasi: ieško vietos, sukinėjasi, pritupia, stengiasi.
Žarnyno nelaikymo atveju situacija kitokia. Išmatos gali tiesiog iškristi arba „ištekėti“ iš tiesiosios žarnos, o šuo gali atrodyti nustebęs, susigėdęs ar net išsigandęs. Kartais tai įvyksta jam gulint, miegant, einant ar net džiaugiantis jus pamačius. Dėl to kai kurie šunys atrodo lyg patirtų stresą vien todėl, kad „pažeidžia namų taisykles“, nors iš tiesų jie nekontroliuoja proceso.
Dar viena paini vieta: žarnyno nelaikymas nėra tas pats, kas įtempimas tuštintis. Įtempimas – tai tyčinis veiksmas (šuo stengiasi), o nelaikymas – nevalingas.
Kodėl taip nutinka: dvi pagrindinės kryptys
Veterinarijoje žarnyno nelaikymo priežastys dažnai susiveda į dvi dideles grupes.
Pirma – problemos su analiniu sfinkteriu. Jei „užraktas“ neveikia tinkamai, išmatos gali pratekėti, net jei žarnynas veikia normaliai. Tai gali būti susiję su audinių pažeidimu, uždegimu, neurologiniais sutrikimais ar kitomis ligomis, kurios silpnina srities kontrolę.
Antra – nesugebėjimas kaupti išmatų. Kartais žarnynas juda per greitai (pavyzdžiui, viduriuojant), kartais sutrikusi tiesiosios žarnos funkcija ar nervų signalai, todėl šuo tiesiog „nespėja“ arba nejaučia, kad reikia į tualetą.
Šios dvi kryptys labai svarbios, nes nuo jų priklausys, kokia diagnostika ir gydymas bus reikalingi.
Galimos priežastys: nuo paprastų iki rimtų
Priežasčių spektras platus. Kartais tai gali būti vietinė problema ties išange, o kartais – sisteminė liga ar neurologinis sutrikimas.
Žarnyno nelaikymas šunims gali būti susijęs su virškinamuoju traktu (pavyzdžiui, kolitu, gastroenteritu), infekcijomis ar parazitais, dietos netoleravimu, toksinų poveikiu, taip pat su neurologinėmis ligomis ar traumomis. Kai kuriais atvejais nustatoma analinių liaukų infekcija ar abscesas, perianalinės fistulės, išvaržos. Kai kur – egzokrininis kasos nepakankamumas ar kitos lėtinės būklės.
Svarbu ir tai, kad kai kurios priežastys gali būti kritinės. Pavyzdžiui, sunkus virusinis enteritas (įskaitant parvovirusą) ar apsinuodijimai gali „nuversti“ organizmą labai greitai. Todėl vien tik „ai, praeis“ požiūris čia rizikingas.
Kada tai tampa skubiau: raudonos vėliavos
Nors pats simptomas dažniausiai nėra momentinė kritinė situacija, yra ženklų, kurie didina skubumą. Jei jie pasireiškia kartu su nelaikymu, delsti nereikėtų.
Štai signalai, kad reikia kuo greičiau pas veterinarą:
- Gausus ar vandeningas viduriavimas, ypač su krauju ar gleivėmis.
- Vėmimas, apatija, staigus silpnumas ar dehidratacijos požymiai.
- Skausmas, verksmas tuštinantis, išangės srities patinimas, žaizdos ar blogas kvapas.
- Staigus užpakalinių kojų silpnumas, koordinacijos sutrikimai, „vilkimas“ užpakaliu.
- Jaunas neskiepytas šuniukas (dėl didesnės sunkių infekcijų rizikos).
Šie požymiai padeda suprasti, ar problema labiau „lokali“, ar organizmas serga plačiau.
Kaip veterinarai ieško priežasties: diagnostika be spėjimų
Kadangi žarnyno nelaikymas šunims gali turėti daug skirtingų šaknų, diagnostika dažnai vyksta etapais. Pirmiausia – išsamus pokalbis: kada prasidėjo, kaip dažnai kartojasi, ar šuo supranta, kas vyksta, ar yra viduriavimas, ar pasikeitė mityba, ar buvo trauma, nauji vaistai, stresas.
Tuomet atliekama fizinė apžiūra, dažnai vertinama ir neurologinė būklė, išangės sritis, analinės liaukos. Toliau, priklausomai nuo situacijos, gali būti skiriami laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai: kraujo tyrimai, šlapimo analizė, išmatų tyrimai dėl specifinių parazitų, bakterijų ar virusų. Kai reikia, taikomas diagnostinis vaizdinimas (rentgenas, ultragarsas, o tam tikrais atvejais – MRT), o sudėtingesniais atvejais gali prireikti virškinimo trakto biopsijos.
Svarbu: kartais priežastis nustatoma greitai, o kartais – ne iš karto. Ir tai normalu, nes simptomas yra „bendras“, o priežastys – skirtingos.
Gydymas: vieno recepto nėra
Gydymas visada priklauso nuo to, kas nustatoma kaip pagrindinė problema. Jei priežastis gydoma, dažnai praeina ir pats nelaikymas. Kartais būklė būna savaime ribojama, ypač jei ją sukėlė trumpalaikis virškinimo sutrikimas ar laikinas uždegimas.
Kitais atvejais situacija sudėtingesnė: jei pagrindinė priežastis – progresuojanti neurologinė liga, gydymas gali būti tik palaikomasis, orientuotas į gyvenimo kokybę ir higieną.
Praktikoje dažnai naudojamos kelios kryptys: dietos korekcija (kartais tai būna pagrindinis lūžis), vaistai, kurie reguliuoja žarnyno judrumą, antibiotikai ar kitos priemonės pagal konkrečią diagnozę. Kai kada reikalinga chirurgija – pavyzdžiui, esant išvaržoms, tam tikroms traumoms, fistulėms ar kitoms struktūrinėms problemoms.
Svarbiausia – nebandyti „užmaskuoti“ simptomo savarankiškai, ypač žmogaus vaistais. Tai gali apsunkinti diagnostiką arba net pakenkti.
Ką galite padaryti namuose, kol laukiate vizito?
Čia tikslas ne „išgydyti“, o padėti šuniui saugiai ir švariai išbūti iki konsultacijos.
Pirmiausia – stebėkite. Užsirašykite, kada įvyksta epizodai, koks išmatų pobūdis, ar yra kraujo, ar šuo atrodo sąmoningas. Jei įmanoma, nufilmuokite epizodą – tai kartais padeda atskirti neurologinius įvykius nuo virškinimo sutrikimų.
Antra – saugumas. Jei šuo gali griūti, slysti ar „ištepti“ guolį, pasirūpinkite neslidžia danga, lengvai skalbiamais paklotais, higieninėmis servetėlėmis (be agresyvių kvapiklių) ir švelniu apiplovimu, kad oda nesudirgtų.
Trečia – mityba. Nedarykite drastiškų pokyčių be veterinaro, bet venkite „užkandžių“, riebių likučių nuo stalo ir bet ko, kas galėtų dar labiau išbalansuoti žarnyną. Jei yra stiprus viduriavimas, vėmimas ar šuniukas – nelaukite, važiuokite į kliniką.
Prognozė: nuo greito pagerėjimo iki ilgalaikės priežiūros
Prognozė priklauso nuo priežasties. Kartais pakanka gydyti infekciją ar uždegimą, pakoreguoti mitybą, ir viskas grįžta į vėžes. Kartais reikia ilgesnio plano, o kai kuriais atvejais žarnyno nelaikymas šunims gali tapti lėtine problema, su kuria tenka gyventi ir ją valdyti.
Vis dėlto net ir lėtiniais atvejais daug ką galima padaryti: sumažinti epizodų dažnį, apsaugoti odą, užtikrinti higieną ir, svarbiausia, sumažinti šuns stresą.
Pabaigai
Jei jūsų šuo tuštinasi to nepastebėdamas, tai beveik visada yra ženklas, kad reikia veterinaro pagalbos, o ne griežtesnės dresūros. Žarnyno nelaikymas šunims gali turėti daug priežasčių, todėl svarbiausia – ne spėlioti, o kryptingai ištirti. Kuo anksčiau nustatoma problema, tuo didesnė tikimybė, kad ją pavyks išspręsti arba bent jau sėkmingai suvaldyti, kad šuo jaustųsi saugiai, o jūs – ramiau.
